Puikiai pailsėję Bilionių sodyboje kiek paėjėję pasiekiame Šilalės kalvomis bėgantį Žemaičių plentą, jo statyba pradėta dar 1928 m. Lietuvai prisijungus Klaipėdos kraštą, labai aktualus tapo susisiekimas su uostamiesčiu – Lietuvos vartais į Europą.

Žingsniuojant beveik pusę amžiaus buvusiu svarbiausiu Lietuvos keliu, Šilalės krašte galima aplankyti ne tik jam, bet ir visai Lietuvai vertingus kultūros ir gamtos objektus, kurie išsiskiria savo istorija, grožiu bei unikalumu. Vienas tokių, išsukus iš Žemaičių plento vedančiu „Camino Lituano“ etapu, yra Gulbių kaime, įkurtas Norberto Vėliaus ir Lauryno Roko Ivinskio istorinis etnokultūrinis pažintinis šimtmečio kelias. Čia galima išvysti atminimo ženklus, skirtus iškilioms asmenybėms, kurios garsino Lietuvą ir Šilalės kraštą.

Paminklas Žemaitijos piliakalnių tyrinėtojui Liudvikui Kšivickiui (1859-1941).

Atminties akmuo žymi sodybą, kurioje XIX a. pab. gimė Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordininkas Antanui Straukas.

Praeiname stogastulpį, skirtą Simonui Daukantui.

Anot vietos gyventojų: Gulbių kaimo pavadinimas kilęs nuo kaimą valdžiusio pono Gulbino pavardės. Tai buvęs žiaurus ponas – kardavęs prasikaltusius baudžiauninkus ant į rytus nuo kaimo esančios kalvos, kuriai nuo tų laikų prigijęs Kartuvių kalno pavadinimas.

Pasiekę patį kaimelį dešinėje išvysime gražiai sutvarkyta, medžiais apaugusį, tačiau prižiūrimą žemės plotelį, tai Gulbių senkapis. Pasak vietinių gyventojų, kai kurios Gulbių kaimo sodybos pastatytos ant buvusių kapaviečių, kaip teigia jie, anuomet, ypač sovietmečiu, niekas nežiūrėjo, statė namus ant senkapių.

Pasukę į kairę ir Gulbių kaimą palikę sau už nugaros, pasieksime senąjį kelią, jungiantį Požerę su Laukuva. Visada įdomiau žingsniuoti istoriniais, senaisiais keliais.

Senuoju Požerė–Laukuva keliu bežingsniuodami, visai netoli Laukuvos, galime aplankyti Sukilėlių kapą, kur 1863 m. birželio 29 d. rusų kariuomenės daliniai užpuolė Šimkevičiaus stovyklą ir ją sunaikino.

„Ten, kur laukas – Laukuva“. Laukuva pirmąkart paminėta 1253 m. Nors miestelis net kelis kartus buvo degęs, kone visi gyventojai buvo išmirę nuo maro, tačiau Laukuva išliko. Laukuvoje įsteigta N. Vėliaus gimnazija, galima aplankyti ir tremtinės, gydytojos, rašytojos, atsiminimų knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ autorės Dalios Grinkevičiūtės muziejų.

Laukuvos senosiose kapinėse stovi stačiakampė iš medinių sienojų suręsta, medinėmis lentelėmis apkalta ir nudažyta Laukuvos koplyčia. XVIII a. pradžioje parapijiečių lėšomis pastatyta medinė koplyčia, 2014 m. buvo renovuota.

Vos kelios trobos žymi Treigių kaimo egzistavimą. Toliau iki Šiauduvos turėsite puikaus laiko apmąstymams, nes, išskyrus vėjo žaismą plaukuose, jums daugiau niekas netrukdys.

Senuoju Požerė–Laukuva keliu bežingsniuodami, visai netoli Laukuvos, galime aplankyti Sukilėlių kapą, kur 1863 m. birželio 29 d. rusų kariuomenės daliniai užpuolė Šimkevičiaus stovyklą ir ją sunaikino.

Dienai ritantis į antrą pusę, pasieksite Šiauduvą, ji kryžiuočių karo žygių į Lietuvą aprašymuose minima dar XIV a. Yra sakoma, jog viduramžiais Šiauduva vadinosi Šeduva, o dabartinis jos pavadinimas kildinamas iš to, kad čia visų dvaro namų stogai buvę šiaudiniai. Kita legenda byloja, kad Šiauduvos pavadinimas kilęs ne nuo šiaudų, bet nuo šaudymo.

Šiauduvos renovuotuose kaimo kultūros namuose rasite 1998 m. įsteigtą Šiauduvos koplyčią, kuri priklauso Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo parapijai.

Prie Dievyčio ežero yra Padievyčio piliakalnis, o ant jo kadaise stovėjusi nedidelė medinė pilis, kuri buvo vadinama pilale. Pasak legendos, žemaičiai rengėsi statyti akmeninę, buvo suvežę ir akmenų, bet pastatyti nesuspėjo. Užpuolė kryžiuočiai. Žemaičiai gynėsi drąsiai, bet kryžiuočiai padegė pilalę, ir žemaičiams teko trauktis. Pilalė buvo sunaikinta.

Pasiekėme Šilalę. Ant kalvelės stovi neogotikinė Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. O pirmoji Šilalės bažnyčia buvo pastatyta dar 1533 m. Įspūdingi vitražai su šventųjų atvaizdais, daug vertingų XVIII‒XIX a. šventųjų skulptūrų. Virš zakristijos įrengtas nedidelis bažnytinio meno ir istorijos muziejėlis.

Prie pagrindinių šventoriaus vartų įrengtas Švč. Mergelės Marijos Lurdas, pastatytas dėkojant už bažnyčios apsaugą nuo karo sugriovimų.

Šilalėje stovi paminklas partizanų atminimui. Monumente iškalta apie 180 partizanų pavardžių – tai dalis iš Šilalės apylinkėse rezistencinėse kovose žuvusių 365 laisvės kovotojų, ryšininkų bei pogrindininkų.

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje eksponuojamos archeologijos, etnografijos, taip pat moderniojo meno vertybės, rengiamos tautodailininkų, kitų menininkų, mokinių parodos. Muziejuje veikia ir Šilalės turizmo ir informacijos centras.

Nepriklausomybės ąžuolas pasodintas 1927 ar 1928 metais, minint Nepriklausomybės dešimtmetį. Sodinant po jo šaknimis užkastas testamentas ateities kartoms.

Skulptūra „Laisvės šauklys“ vaizduoja metalinį trimitą rankoje laikantį angelą, kuris kviečia svetimą jungą tempusius žemaičius tapti laisvais kūnu ir siela, saugoti iškovotą laisvę.

Pirmoji medinė evangelikų liuteronų bažnyčia Šilalėje pastatyta 1806 m. Sudegė, atstatyta, vėl degė. Atgimimo laikais bažnyčia perstatyta iš Gėrkių gyvenamojo namo, kur pamaldos vyko iki 1991 metų.