Troškūnai - miestas Anykščių rajone 16 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Anykščių. Įsikūręs abipus krašto kelio Anykščiai–Panevėžys, į pietvakarius nuo siaurojo geležinkelio Panevėžys–Anykščiai linijos. Piečiau miesto teka Juostos upelė – Nevėžio dešinysis intakas. Ribojasi su Žiedonių, Smėlynės ir Vaidlonių kaimais, Troškūnėlių ir Pajuosčio viensėdžiais. Seniūnijos centras (nuo 1995 m.). Gyventojų skaičius – 451 (2011 m., 5-oji pagal dydį rajono gyvenamoji vietovė). Plotas – 80 ha. Troškūnai turi miesto seniūnaitiją (nuo 2009 ).
Troškūnų vietovė dokumentuose minima nuo 1506 metų, XVI a. minimas Troškūnų dvaras. Miesteliu tapo XVII–XVIII a., kai čia įsikūrė vienuoliai bernardinai. 1698 m. Troškūnai gavo turgaus privilegiją, 1748 m. – prekybos privilegiją. Nuo XVII a. pabaigos iki XVIII a. pabaigos miestelis vadinosi Vladislavovu (Wladislawow), bet tarp vietinių žmonių nuo seno vartotas ir Troškūnų vardas. Jis yra asmenvardinės kilmės, nuo pavardės Troškūnas, kuriai giminingos žinomos iki šiol. Nuo XVIII a. pabaigos raštuose jau minimas jo vardas Traszkuny, XIX a. pradžioje – Traschkuny, XIX a. viduryje – Traškuny, o nuo XX a. pradžios – tik Traškunai, Troškunai, Troškūnai. Troškūnų miestelio vardu dar vadinamos gatvės Anykščiuose ir Šiauliuose. XVIII a. Troškūnų dvaras ir miestelis priklausė dvarininkams Petkevičiams. 1811 m. Benediktas Petkevičius pardavė visą šį turtą su aplinkiniais kaimais Juozapui Hopenui (būsimojo vaistininko Kazimiero Hopeno seneliui), o 1850 m. Troškūnų dvarą iš Hopenų nusipirko Stanislovas Motiejus Montvila. Montviloms Troškūnų dvaras priklausė iki nacionalizacijos 1940 m. 1831 m. į Troškūnus buvo atvykę ir visą savaitę čia išbuvo sukilėliai. 1863–1864 m. sukilimo metu valsčiuje vyko didelės kovos su rusų kariuomene. XIX–XX a. pirmojoje pusėje Troškūnai buvo valsčiaus centras, miestelis su visomis jam reikalingomis įstaigomis. 1875 m. čia buvo įsteigtas kredito kooperatyvas – vienas iš pirmųjų Lietuvoje. 1897–1899 m. nutiesus siaurąjį (750 mm pločio vėžės) geležinkelį Panevėžys–Anykščiai–Utena–Švenčionėliai, į šiaurės rytus nuo miestelio, Žiedonių kaimo teritorijoje, buvo pastatyta Troškūnų geležinkelio stotis.
Troškūnuose buvo 294 gyventojai (1833 m.), 321 gyventojas (1869 m.), 1221 gyventojas (1897 m.), 1040 gyventojų (1903 m.), 1101 gyventojas (1923 m.). Troškūnuose su dvaru ir geležinkelio stotimi – 1252 gyventojai (1923 m.) ir apie 1500 žmonių (1939 m.). 1904 ir 1937 m. Troškūnų miestelį smarkiai nuniokojo gaisrai. 1920 m. lapkričio 22 d. kovoje su prasiveržusiais lenkais Troškūnuose žuvo šauliai Jonas Budrevičius (1900–1920), Petras Liktoras (1903–1920), Antanas Miškeliūnas (1901–1920), Petras Tunkevičius (1902–1920) ir Antanas Žarskus (1895–1920). Tą dieną ties Troškūnais pasirodžiusius lenkų kavalerijos brigados žvalgus nuo bažnyčios stogo apšaudė lietuvių partizanų šaulių grupė. Žvalgai atsitraukė, bet netrukus į Troškūnus įsiveržė pagrindinė kavalerijos grupė, kuri po trumpo susišaudymo suėmė keturis šaulius: J. Budrevičių, P. Liktorą, A. Miškeliūną ir P. Tunkevičių, kuriuos čia pat, šalia bažnyčios, sušaudė. Ištrūkęs ir atsišaudantis bėgęs A. Žarskus buvo pasivytas ir nušautas Vytauto gatvės 9-ojo namo kieme, o K. Simonavičius buvo sunkiai sužalotas – sukapotas kardais.
P. Tunkevičius ir P. Liktoras 1920 m. lapkričio 24 d. buvo palaidoti Troškūnų centre, Nepriklausomybės sodelyje, ant jų kapo pastatytas paminklas. Prie jo iki 1941 metų vasaros vykdavo tautinių švenčių iškilmės. Po Antrojo pasaulinio karo paminklas buvo nugriautas, palaikai perkelti į Troškūnų kapines. Atgimimo metais toje vietoje pastatytas kryžius, o prie senosios Troškūnų mokyklos pastato sienos atkurta dar 1928 m. įrengta atminimo lenta su žuvusiųjų vardais ir įrašu: "Už gimtąją šalį jie krito / Troškūnų miestelyje. / Duok, Viešpatie, amžiną rytą / Vėlėms jų ir mūsų žemelei". 1989 m. rugsėjo 22 d. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus ekspedicijos dalyviai iš šaulių žūties vietų paėmė tris simbolinius akmenis, kurie buvo įmūryti į tuo metu Karo muziejaus sodelyje atkurto paminklo "Žuvusiems už Lietuvos laisvę" postamentą. Troškūnų parapijos ištakos siekia XVII a. pabaigą, kai 1696 m. Troškūnų dvaro savininkas Vladislovas Sakalauskas pasikvietė vienuolius bernardinus, davė jiems žemės gabalą ir sumūrijo vienaaukštį vienuolyno pastatą. 1698 m. vienuoliams jis pastatė medinę bažnyčią.
Pirmoji Troškūnų bažnyčia 1743 m. sudegė. 1747 m. buvo atstatyta, bet 1770 m. vėl sudegė. Tuomet vienuolyno gvardijono kunigo Domininko Dambrausko rūpesčiu 1774–1787 m. buvo pastatyta nauja mūrinė Švč. Trejybės bažnyčia (architektas Martynas Knakfusas). Tuo metu Troškūnų parapija priklausė Vilniaus vyskupijos Ukmergės dekanatui, bažnyčią 1803 m. rugpjūčio 12 d. konsekravo Vilniaus pavyskupis Dovydas Pilkauskas.
Vėlyvojo baroko stiliaus lotyniško kryžiaus plano 43 metrų ilgio ir 17 metrų pločio, 21,5 metro aukščio pastatas yra bebokštis, viduje yra 7 altoriai. Šventorių juosia mūrinė tvora su metaliniais intarpais. 1800 m. buvo pastatyta ir mūrinė kvadratinio plano varpinė (architektas Pietras De Rosis). 1770–1794 m. šalia bažnyčios buvo pastatytas ir mūrinis vieno aukšto U raidės formos naujas vienuolynas. Troškūnų vienuolynas daugiau nei du šimtmečius buvo svarbus viso krašto kultūrinio gyvenimo objektas, vienuoliai daug prisidėjo prie gyventojų mokymo, pasipriešinimo caro valdžiai.
Troškūnuose 1788–1798 m. klebonu tarnavo religinių raštų autorius Kiprijonas Lukauskas, čia jis parašė žymiausius savo pamokslus. Vienuolis kunigas Andrius Beinoravičius 1833 m. buvo areštuotas ir apkaltintas dalyvavimu 1831 m. sukilime, bet 1834 m. paleistas, neįrodžius kaltės. 1855 m. rugpjūčio pradžioje Troškūnų parapiją vizitavo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius.
Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo įsakymu triskart tirta, ar Troškūnų bernardinai neprisidėjo prie 1863 m. sukilimo. Nors įrodymų nerasta, 1864 m. lapkričio 1 d. vienuolynas buvo uždarytas. Dėl lietuviškos veiklos 1896 m. buvo nubaustas Troškūnų vikaras Vincentas Pacevičius, 1902 m. – vikaras Pranciškus Janulaitis. 1890 m. Troškūnų bažnyčios varpinė buvo rekonstruota ir paaukštinta iki 43 metrų. Prie bažnyčios 1902 m. suburti vyrų ir vaikų chorai. 1908 m. klebono Antano Stapulionio rūpesčiu bažnyčia atnaujinta. 1929–1937 m. Troškūnuose buvo įsikūrę vienuoliai pranciškonai, turėję čia naujokyną. Tėvo Kazimiero Čepulio rūpesčiu 1929–1930 m. jie suremontavo bažnyčią, vienuolyną, pastatė parapijos salę, įsteigė prieglaudą. 1930–1937 m. vienuolynui vadovavo Napoleonas Butkevičius, kuris, tuo metu jau būdamas vyresnio amžiaus, aktyvesnės vienuolių veiklos nebeišplėtojo. Troškūnų vienuolynas neišgyveno, apie 1937 m. vienuoliai patys iš Troškūnų pasitraukė į Kretingą. 1935 m. rugpjūčio 18–19 dienomis Troškūnų parapiją vizitavo Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Po Antrojo pasaulinio karo vienuolynas buvo nacionalizuotas, naudojamas įvairiai ūkinei paskirčiai, vėliau apleistas. Tik 1989 m. grąžinus jį Panevėžio vyskupijai, Troškūnų vienuolynas kunigo Stasio Kazėno ir jį pakeitusio kunigo, kanauninko Sauliaus Filipavičiaus iniciatyva buvo rekonstruotas bei pritaikytas visuomenės poreikiams, jame vyksta rekolekcijos, Adolfo Kolpingo draugijos renginiai.
Troškūnų bažnyčioje yra seniausi Anykščių krašto vargonai, garsėjantys ir savo puošnumu: jie primena trijų vainikų karūną, papuoštą trimituojančių angelų ir arfa grojančio karaliaus Dovydo skulptūromis. Apie 1787–1789 m. juos čia sumontavo Vilniuje dirbęs vokiečių kilmės vargonų meistras Mikalojus Jansonas (1720–1793). Tuo metu vargonai buvo 2 manualų, turėjo 23 registrus. Lygiai taip pat atrodo to paties meistro vargonai Tytuvėnų (Kelmės r.) ir Kurtuvėnų (Šiaulių r.) bažnyčiose. 1855 m. bažnyčios inventoriuje irgi minimi tie patys 23 balsų vargonai. 1902 m. remontuojant Troškūnų bažnyčią ir vargonai buvo perstatyti – vienas garsiausių XIX a. pab. – XX a. pr. meistrų Juozapas Radavičius (1857–1911) tame pačiame prospekte įrengė 2 manualų su pedalu 17 balsų vargonus, kurie yra iki šiol, o senųjų vargonų fragmentai buvo panaudoti, montuojant naujus vargonus Šimonių (Kupiškio r.) bažnyčioje.
Troškūnų bažnyčioje, Švč. Mergelės Marijos altoriuje, yra istorinis, stebuklingu laikomas Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės paveikslas. Manoma, kad XVI ar XVII a. tapytas paveikslas buvo dar senojoje medinėje Troškūnų bažnyčioje, paskui, jai sudegus, ilgą laiką jis buvo įtaisytas didžiajame altoriuje, o XX a. viduryje – vėl dešiniajame šoniniame altoriuje, kol prieš kelis dešimtmečius dingo ir buvo laikomas pražuvusiu. Tvarkydamas altorių, po kitais audeklais ir menkaverčiais paveikslais 1989 m. jį rado klebonas S. Kazėnas. 1992 m. paveikslą restauravo Balys Pakštas, nuo 1994 m. jis vėl yra dešiniajame altoriuje. Išvalytame ir rekonstruotame bažnyčios rūsyje XXI a. pradžioje įrengta kultūros renginių salė. Šalia bažnyčios įrengtas taktilinis maketas, pristatantis bažnyčios ir vienuolyno pastatų ansamblį regos negalią turintiems žmonėms (2023 m.).
Troškūnų katalikų kapinės yra pietrytiniame miesto pakraštyje, jose buvo laidojama nuo XIX a. pabaigos, kapinės išplėstos į rytus 1989 m. Centrinėje kapinių dalyje yra medinė koplyčia, statyta 1790 m. vienuolių bernardinų, 1892 m. Šimkausko restauruota. Troškūnų kapinėse šalia motinos ir sesers Juzefos Okuličienės palaidota knygnešė, visuomenininkė ir švietėja Felicija Povickaitė-Bartkevičienė (1873–1945), jos kapą ženklina skulptorės Dalios Zubovaitės-Paliukaitienės sukurtas akmeninis paminklas (1957 m.), kapas yra Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro objektas (unikalus kodas 16783, nuo 2005 m.). Nuo 1989 m. kapinėse, toje vietoje, kur žvyrduobėse šalia senųjų kapų buvo užkasami XX a. viduryje žuvusių laisvės gynėjų palaikai, kuriamas Lietuvos partizanų atminimo memorialas, pastatyti 48 betoniniai kryžiai su įrašais (idėjos autorius – Eligijus Smetona).
1773 m. prie bernardinų vienuolyno buvo įsteigta pirmoji Troškūnų pradžios mokykla, 1786 m. pertvarkyta į apskrities mokyklą. Mokinių skaičius Troškūnuose nuolat augo: 1782 m. čia mokėsi 32, 1796 m. – 128, 1825 m. – 555 mokiniai. Vienuolyne XVIII a. veikė ir vienuolių retorikos mokykla. Nuo 1797 m. rugpjūčio Troškūnuose bernardinai atidarė jau 5 klasių apskrities vidurinę mokyklą, jai vadovavo prefektas vienuolis bernardinas Oreliušas Vaičechovskis, dėstęs fiziką. 1798–1801 m. šioje mokykloje vokiečių kalbos mokė vienuolis kalbininkas, pirmosios žemaičių kalbos gramatikos autorius Simonas Grosas, taip pat dirbo matematikos ir prancūzų kalbos mokytojas Juozapas Januševičius, dailės ir retorikos mokytojas Bonaventūra Stankevičius, mokytojai Banavertas Lukaševičius ir Leonas Tumavičius. Vėliau mokyklos prefektu apie 1800–1807 m. buvo Feliksas Savickis.
1803 m. Troškūnų mokykloje klasių skaičius padidintas iki šešių, o 1807 m. Troškūnų mokykla buvo paversta kolegija. Jai vadovavo kunigai: apie 1808 m. – Povilas Budnevskis, apie 1814–1815 m. – Protazas Belskis, apie 1817–1818 m. – Klementas Pščelkovas, apie 1820–1823 m. – Fortunatas Černevskis. Šioje kolegijoje 1809–1815 m. mokėsi dailininkas tapytojas Kanutas Ruseckas, čia mokėsi ir ją apie 1825 m. baigė kunigas ir teologas Antanas Kikutis-Kitkevičius, apie 1827 m. – kunigas ir poetas Kajetonas Aleknavičius.
1823 ar 1829 m. ji gavo gimnazijos teises, o nuo 1834 m. tapo Panevėžio bajorų mokykla. Nuo 1822 m. ilgesnį laiką jai vadovavo kunigas Vladislovas Zavackis. Iki 1840 m. gimnazijoje mokėsi būsimieji 1863 m. sukilimo vadai dailininkas Eliziejus Liutkevičius ir poetas Julius Anusavičius. Gimnazija turėjo įvairių mokymo priemonių, biblioteką, kurioje buvo apie 300 knygų. 1840 m. gimnazija iš Troškūnų buvo perkelta į Panevėžį.
Troškūnai tai 102asis miestas (priešpaskutinis) pagal gyventojų skaičių - 389. Bet tikrai gerokai aukščiau atsidurtų kultūros vertybių sąraše. Turi upę Juostą. Turi ir aikštę, šalia kurios Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia (1774–88, architektas M. Knakfusas) ir mokykla (1789, manoma, architektas M. Knakfusas), klasicistinė varpinė (1803, architektas P. de Rossi) ir šventoriaus tvora su vartais (18 a. pabaiga–19 a.), vėlyvojo baroko bernardinų vienuolyno pastatas (1770–87). Kapinėse – kryžius su Nukryžiuotojo ir šventųjų skulptūromis (1929), antkapinis paminklas (1852, meistras P. Buzas). Mieste yra mažiausiai dvi maisto prekių parduotuvės. Čia rasite ir nakvynę.