Kelias džiugins gražiomis atodangomis, nustebsite pamatę, kokia vis dėl to kalvota yra Žemaitija. Po plačių horizontų jus pasitiks vingiuoti miško keliukai, kuriuose gerai orientuojasi tik žemaičiai barzdočiai arba piligrimai, sekantys geltonomis kriauklėmis ir rodyklėmis. Žygiuojant tokiais keliukais fantazija nejučia nukelia į laikus, kuomet vietiniai kryžiuočius įviliodavo į gūdžius miškus, o prie vandens telkinių būdavo galima sutikti laumes. Vienas šaltinis, menantis senus laikus, išliko ir iki mūsų dienų – tai Laumės pėdos šaltinėlis. Sakoma, kad anksčiau šalia jo stūksojo didelis akmuo, kuriame Laumė bėgdama įspaudė savo pėdą. Tikima, kad šis vanduo sugrąžina sveikatą ir jaunystę.

Atsigėrę šaltinio vandens tuoj pasieksite Biržuvėnus. Tai viena iš seniausių Žemaitijos gyvenviečių, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1253 m. Nuo senų laikų kaimelio gyvenimas buvo stipriai susietas su jame esančiu dvaru.

Biržuvėnų dvaras – medinis, su dideliu pagalbinių pastatų kompleksu. Iki mūsų dienų išlikę ponų namas, oficina, inžinieriaus namas, kumetynas, elektrinė. Buvusiame inžinieriaus name įrengtas etnografinis buities muziejus, surinkti senoviniai namų apyvokos daiktai, rūbai, informacija apie to krašto istoriją bei pasižymėjusias asmenybes. Ponų name eksponuojami antikvariniai baldai, autentiškos koklinės krosnys.

Dvaras garsėja ir lobio radybų istorija. 2004 m. per nelaimingą atsitikimą dvare įsiplieskė ugnis ir jis smarkiai apdegė. Po gaisro į dvarą iš Prancūzijos atvyko paskutinių gyventojų grafų Gorskių dukra Janina Gorskytė. Ji atsivežė brolio nubraižytą žemėlapį, pagal kurį surado jų tėvų 1940 m. paslėptą Saksonijos manufaktūros porceliano indų rinkinį, dvi pasidabruotas vazas šampanui atšaldyti, du pistoletus ir keturis butelius vyno. Taip pat po gaisro buvo rastas vertingas dvaro dokumentų rinkinys.

Kelio dulkes nusiplauti ir atsigaivinti galima Biržuvėnų tvenkinyje.

Luokė

– senas Žemaitijos miestelis, įsikūręs kelių sankirtoje, tarp kelio į pajūrį ir iš Karaliaučiaus į Liepoją. Senovėje pirkliai keliaudami per Luokę joje apsistodavo, mainydavosi prekėmis. Todėl čia pirmiausia susikūrė infrastruktūra, teikianti nakvynės bei maitinimo paslaugas. XIX a. Luokė pagarsėjo žinomu svieto lygintoju Tadu Blinda, kurio „žygdarbiai“ įamžinti ne viename filme. Tačiau senųjų gyventojų pasakojimai apie jį nebuvo geri. Už reketus ir plėšikavimus vieno jomarko metu vietiniai jam surengė linčo teismą.

Dabar miestelyje gyvena apie 600 žmonių, veikia Luokės bendruomenės namai, gimnazija ir meno mokykla. Taip pat šalia bažnyčios yra kelios maisto prekių parduotuvės. Verslumu luokiškiai pasižymi ir dabar, greta bendruomenės namų ruošiamasi įkurti tradicinės lietuviškos duonos kepyklą.

Po Žemaitijos krikšto 1413 m. Luokėje buvo pastatyta viena pirmųjų kunigaikščio Vytauto funduotų bažnyčių. Dėl tikslios jos vietos nesutariama – yra teigiančių, jog ji stovėjo ant kalnelio, kur dabar yra miestelio kapinės, kiti teigia, jog ant Šatrijos kalno, kadangi tai buvo svarbi pagonių dievų garbinimo vieta. Dabartinė Visų Šventųjų bažnyčia – tai medinės liaudies architektūros formų pastatas, kryžminio plano su bokšteliu. Bažnyčios vidus dekoruotas augaliniais ir geometriniais motyvais, kurių raštai atsikartoja, bet skiriasi formos. Iš to sprendžiama, jog jie buvo piešti ranka, be trafareto. Šie ornamentai atrodo itin gyvybingi ir laikomi liaudiško baroko pavyzdžiu. Kitas akį traukiantis Luokės bažnyčios puošybos elementas – aukso spalvos angelus plukdantis laivas-sietynas. Jį šviečiantį galima pamatyti tik švenčių progomis. Sietynas buvo užsakytas kunigo Leono Šapokos už parapijiečių surinktus pinigus, skirtus taisyti sugedusius vargonus. Tačiau dėl nežinomų priežasčių dvasininkas nusprendė pas kalvį užsakyti šį laivą. Pradžioje tai sukėlė didelį bendruomenės pasipiktinimą, tačiau vėliau angelus plukdantis šviestuvas tapo itin mėgstamu ir vertinamu bažnyčios simboliu.

Paliekame Luokę ir maždaug už kelių kilometrų pasieksime Šatrijos kalną. Tai vienas iš svarbiausių pagonybės laikų alkakalnių, ant kurio degė amžinoji ugnis ir buvo aukojama dievams.

Nuo Šatrijos atsiveria plati panorama, galima pamatyti ir kitus didesnius kalnus: Medvėgalį, Girgždūtę, Moteraitį, Sprūdę, taip pat ir Telšių katedros bokštus.

Padavimai byloja, kad šventąją Šatrijos kalno ugnį užgesino kunigaikštis Vytautas ir karalius Jogaila, o iki tol ant kalno stovėjo net ir pilis. Dėl to užlipus ant jo viršūnės matome įdaubą. Vykdant archeologinius kasinėjimus čia buvo rasta žmonių palaidojimų, urnų, gintaro ir stiklo papuošalų, akmeninių kirvukų.

Šventosios ugnies kūrenimo tradicija prieš keletą metų buvo atgaivinta. Ant netoli esančios truputėlį mažesnės kalvelės stovi aukštas, medinis ugnies saugojimo namelis, kuriame savanoriai dieną ir naktį pasikeisdami kūrena šventąją ugnį.


Viekšnaliai

‒ nedidelis Žemaitijos kaimelis. Istoriniuose šaltiniuose minimas Viekšnalių dvaras. Prieš porą šimtų metų kaimas priklausė Varnių vienuoliams. Prie Viekšnalių kaimo tyvuliuoja ledo lūstavietės duburyje susidaręs ežeras. Gal išsimaudyti?..

Šios dienos kelionę užbaigsime apsilankymu Viekšnalių Švč. Mergelės Marijos Globos bažnyčioje (arba rami pabuvimu šalia šventovės, jei nebūtų atrakinta). Ši medinė liaudiškos architektūros bažnyčia pastatyta 1912 m., jos vidus dekoruotas augaliniais bei sakraliniais motyvais, ištapytais ant rąstinių sienų. Tai žemaičių bažnyčioms būdingas puošybos būdas.