0,0 km Kelias iš Biržų tiesus, aiškus ir saugus. Janonio gatvės gale pėsčiųjų tiltas per Apaščios upę. Tuoj už tilto sankryža su Kilučių gatve, kurioje pasukę į dešinę, už kelių metrų jau dairykitės posūkio į kairę, į Skratiškių gatvę, kuria paliksite Biržus. Iki pat Obelaukių tiesus, kiek nuobodokas asfaltas, vasaros metu pasižymintis dar ir gana intensyviu eismu, kadangi kelias kerta miesto kolektyvinius sodus. Būkite atidūs ir laikykitės kairės kelio pusės.

4,9 km Obelaukiai, buvusi, sovietmečiu klestėjusio K. Požėlos kolūkio centrinė gyvenvietė, sparčiausiai besiplėtusi apie 1970-ius, kai naikinant aplinkinius kaimus į statomą gyvenvietę kėlėsi priverstinai iškeldinami naujakuriai. Dabar tai eilinis, niekuo neišsiskiriantis priemiestis, kurį mielai renkasi jaunos šeimos, dirbančios mieste, bet dėl mažesnių pragyvenimo kaštų gyvenančios kaime. Priėję Obelaukius nepražiopsokite CL rodyklės „tiesiai“ ir nenueikite pagrindiniu keliu dešinėn į gyvenvietę.

7,1 km Praėjus Obelaukius, nelieka asfalto, žvyrkelis susiaurėja, tampa vingiuotesnis, tačiau neklaidus, vos vienas kitas nusisukimas į sodybų kiemus. Iki pat Būginių kaimo, tai yra gražiausia šio etapo atkarpa, kur galėsite atsipalaiduoti ir susilieti su gamta. Ties Svirgeliškių kaimu baigiasi krūmynai ir prasideda gūdus miškas. Kelios miškininkų biržės ir keliukai statmenai kertantys mūsų Kelią visiškai netrikdo, galima pilnais plaučiais traukti tyrą orą ir mėgautis miško garsais. Medžvalakiai, Marmakiškiai – baltos gyvenviečių ribas žyminčios lentos, keistai atrodo vienišos, vidury miško, kai aplink nesimato nei vieno namo – tai, tarsi, atminimo ženklai, kažkada čia gyvavusiems kaimams. Ir koks paradoksas, kai už kelių kilometrų, priėjus tvarkingą ir gausiai gyvenamą Gavėniškį, pamatai mėlyną gyvenvietės lentą, kuri pagal kelių eismo taisykles neriboja greičio, nors gyvenimas čia verda: sveikinasi palaidi šunys, dviračiais laksto vaikai. Jeigu vidury Gavėniškio nepražiopsosite posūkio į kairę, perėję tiltą per Rovėjos upę atsimušite į T formos sankryžą, kurios susikirtime jūsų lauks prizas – Būginių kaimo parduotuvė.

4,6 km Būginiuose nusipirktas gėrybes nebūtina sušveisti čia pat prie parduotuvės ant suoliuko. Verta paėjėti vieną kilometrą CL keliu ir dešinėje pusėje ant aukšto kalnelio iš tolo pamatysite raudonų plytų Gedimino pilies kopiją. Dėmesio! Pilis stovi nuosavoje žemėje ir norint praeiti link jos tenka kirsti privatų kiemą. Nenustebkite, jeigu iš namo išėjęs šeimininkas paprašys jūsų užmokesčio už pilies lankymą. 2 Eur. Suma, kai kam gali pasirodyti ir ne tokia simbolinė, tačiau verta susimokėti, kad galėtumėte nekliudomi suvalgyti atsineštas gėrybes, pailsėti ar net išsimaudyti vaizdingoje, gražiai sutvarkytoje poilsiavietėje šalia Rovėjos upės. Pati pilis, kurios papėdėje įrengta poilsiavietė, avarinės būklės, geriau ten nelandžioti, kad koks atskilęs plytgalys nepakoreguotų kelionės planų. Jeigu lankydami Gedimino pilį aptingsite ir nutarsite nebesilaikyti kelionės plano, galite drąsiai prašytis nakvynės kaimo sodyboje „Po Vinkšna“ Laužadiškio kaime. Paėjėję pora kilometrų, prieš pat Ageniškius žymintį kelio ženklą sukite į kairę ir už 800m šalia Ageniškio tvenkinio surasite sodybą, kuri, iš anksto susitarus, priima piligrimus tarpinės nakvynės.
Semeniškiai. Jono Meko, garsaus išeivijos menininko, amerikietiškojo avangardo kino krikštatėvio gimtinė. 2017 m. netoli buvusios Jono Meko tėvų sodybos vietos pastatytas paminklinis akmuo. 2019 m. senuosiuose Semeniškių kaimo kapeliuose menininkas atgulė paskutinio poilsio.
„Rankos kvepia dar medumi ir dobilu, ir rūbuose – žolių lapeliai ir vakaro vėsa. Kaip tilsta... Kaip kelias rūkas... ir paskutiniai kibirų skambėjimai, melžėjų šūkesiai, svirčių girgždėjimas ties mediniais vandenio loviais, toli, kitapus guobų“. (J. Mekas „Semeniškių idilės“)

5,8 km Iki Papilio tiesus, nuobodokas žvyrkelis, palei Rovėjos upę. Papilio miestelis minimas nuo 1541 m., kur jau tuo metu ant supiltos įtvirtintos kalvos stovėjo medinė kunigaikščių Radvilų pilaitė, tą vietą žmonės tebevadina „Zomkeliu“. O netoli pilaitės buvo įkurtas didžiulis ūkinis palivarkas, šiandien vadinamas Papilio dvaru (paskutiniai valdytojai – prancūzai de Šuazel-Gufje). Pilaitėje gimė LDK didysis etmonas Jonušas Radvila (1612–1655), Kristupo II Radvilos sūnus. Kalbama, kad Radvilų valdymo metais, pasinaudodami sudėtinga šliuzų sistema, nuo Baltijos jūros iki Papilio atplaukdavo prekybiniai laivai. Šių dienų Papilio herbe besipuikuojantis būrinis laivas tik patvirtina šias kalbas. Radviloms pastačius Biržuose bastioninę pilį, Papilio reikšmė pamažu sumenko. Radvilos, išpažinę evangelikų reformatų tikėjimą, apie 1595 m. Papily pastatė pirmąją evangelikų reformatų bažnyčią. XVIII a. ev. reformatų bažnyčios bokštas drauge su katalikų Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčios bokštu sudaro šiais laikais retą Lietuvoje mažo miestelio dviejų bokštų panoramą. Kunigaikščiai Radvilos Papilyje įsteigė mokyklą, kuri su nedidelėmis pertraukomis veikė kelis šimtus metų.
Papilyje (1915–1918) mokytojavo „Atžalyno“ autorius Kazys Binkis, čia parašęs lyriškiausius savo eilėraščius. Buvusioje mokykloje įkurta poeto, rašytojo, žurnalisto, dramaturgo Kazio Binkio memorialinė ekspozicija, o mokyklos kieme pavasarį ir vasarą pražydi ne tik beveik visos K. Binkio „Utos“, bet ir įvairios „Gėlės iš šieno“.
Vasaros metu galite šioje magiškoje vietoje paprašyti vietos palapinei pasistatyti arba, jei pasiseks, įsikurti nakvynei ant klėties.