Šios dienos žygio leitmotyvas: „Kur lygūs laukai, / Snaudžia tamsūs miškai, / Lietuviai barzdočiai dūmoja; / Galanda kirvius, / Kalavijus aštrius / Ir juodbėrį žirgą balnoja.“ (Maironis „Milžinų kapai“) Kodėl? Po žygio patys pasakykite... Taigi ‒ pirmyn! Pirmiausia apžiūrime Zdoniškės dvaro griuvėsius, tiksliau ‒ koplyčios liekanas. Ši koplyčia buvo naudojama kaip dvaro šeimininkų Dimšų laidojimo vieta

Toliau žingsniuojant kairėje kelio pusėje stovi Gaudkalnis, o prie jo glaudžiasi Daukantų kaimas. Štai šiose apylinkėse yra rastas senovinis kapinynas, pavadintas Daukantų vardu.

Dešinėje kelio pusėje pamatysime jau tūkstantį metų skaičiuojantį Moteraičio piliakalnį. Manoma, kad pavadinimas kilęs iš piliakalnio silueto, primenančio gulinčios moters figūrą. Kita versija, kad ant šio kalno moterys susirinkdavusios palydėti vyrų į karą. Kalbama ir apie piliakalnyje įrengtus rūsius, kuriuose, užpuolus priešams, slėpdavosi moterys ir vaikai.

Pavandenės apylinkėse žmonės kūrėsi jau prieš 10 tūkst. metų. Tai buvo stipriausias baltų centras Vakarų Lietuvoje. Pavandenės valsčius žinomas nuo XIV a.

Jau daugiau nei 400 metų Pavandenės gyventojus į sekmadienio mišias kviečia katalikų Bažnyčia. Dabartinė medinė Šv. Onos bažnyčia pastatyta prieš porą šimtų metų. Bažnyčios sienos iš storų ąžuolinių rastų, apdailintos kirviu. Viduje nemažai vertingų meno kūrinių.

Šiandienos kelias ‒ piliakalnių kelias. Sprūdės piliakalnis byloja apie nuožmią ir garbingą mūsų protėvių kovą su priešais. Pasak padavimų, čia stovėjusi Lietuvos karaliaus Mindaugo brolio Sprūdeikio medinė pilis. Piliakalnį juosia gynybiniai grioviai, išlikę aukštų pylimų pėdsakai, atsekamas senasis įvažiavimas į pilį. Piliakalnio teritorijoje rasta akmeninių kirvukų, ietigalių. Nuo Sprūdės atsiveria graži panorama su Žemaitijos kalvomis ir ežerais.

Toliau keliaujame žemaičių žemėmis, saugančiomis tūkstantmečių paslaptis. Ant Gludo ežero kranto stūkso Sklepkalnis. Spėjama, tai buvęs alkakalnis ‒ senojo politinio, administracinio centro kulto vieta. Intensyviausiai gyvenimas ten virė kovų su kryžiuočiais ir kalavijuočiais laikotarpiu. XX a. pr. Sklepkalnio pašlaitėje įrengtas Pavandenės dvaro (jį tuoj prieisite) savininkų Sakelių ir Danilevičių mauzoliejus.

Pavandenės dvaras istoriniuose šaltiniuose pradedamas minėti jau nuo 1553 m. Tais metais buvo sudarytas Pavandenės dvaro žmonių sąrašas. Dvaro pastatai buvo išdėstyti aplink Rudelio kalnelį. Labiausiai suklestėjo Sakelių valdymo metais. Pavandenės dvare yra dirbusi rašytoja Marija Pečkauskaite-Šatrijos Ragana, ji mokė Sakelių vaikus. Po karo dvaro statiniai pradėjo nykti.

Jau nuo XVI a. minimuose Kolainiuose turėjo sugyventi evangelikai liuteronai, katalikai bei stačiatikiai. Bėgant metams keitėsi kulto pastatų savininkai ‒ bažnyčia priklauso katalikams, vėliau paverčiama cerkve, ir vėl atvirkščiai. Dabar Kolainiuose stovi dvi šventovės: balta mūrinė Švč. Mergelės Marijos, Karmelio Kalno Karalienės bažnyčia ir melsva medinė Dievo Motinos ikonos „Smolenskaja“ cerkvė.

Praeisime pro atminimo akmenį, skirtą pirmajam lietuviškų kalendorių leidėjui, tautos švietėjui, rašytojui ir vertėjui Laurynui Ivinskiui