Eidami „Camino Lituano“ pasieksite Baltininkus už jo prieisite kaimo turizmo sodybą „Angelų malūnas“. Ji yra įsikūrusi 1851 m. statytame vandens malūne. Susitarus iš anksto (jei nėra renginio), malūno savininkas papasakos jo istoriją, gal ir parodys senus įrengimus. Nors būsite tik pradėję eiti, galėsite atsigaivinti prie ežero.

Artėjant prie Janapolės, kairėje pusėje pamatysite Duonkalnį ‒ nedidelę kalvelę, menančią mezolito laikus. Duonkalnio gyvenvietė, alkas ir kapinynas ‒ archeologiniai šios vietovės turtai. Tarp aptiktų Duonkalnio kapų pats unikaliausias yra dvigubas žynio kapas. Jame rasti gausiai amuletais puošti, raudona ochra apiberti vyro (20‒25 m.) ir šalia palaidotos (greičiausiai specialiai nužudytos) moters palaikai.

Pirmą kartą Janapolė (tuo metu vadinta Viržuvėnais) paminėta rašytiniuose šaltiniuose 1370 m. Janapole miestelis tapo 1778 m. dokumentuose (vyskupo Jono Lopacinskio garbei). 1812 m Janapolėje pabuvojo Napoleono kariuomenė. Vietiniai gyventojai aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime.
Tolumoje jau matyti pilka, medinė Janapolės Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. Pagrindinis įėjimas piligrimus pasitiks su dvivėrėmis, „eglute“ apkaltomis durimis. Bažnyčios interjere gausu tapytų dekoro elementų.

Buvusioje miestelio mokykloje šiuo metu įsikūrė Janapolės kultūros centras. Jame vyksta miestelio renginiai. Veikia muziejus, saugojantis ir pasakojantis apie vietinių apylinkių gyvenimą. Šalia centro yra parkas su skulptūromis, gražia pavėsine.

Netoli Varnių (truputį pasukus į dešinę nuo mūsų kelio) yra Lūksto ežeras. Tai antras pagal dydį Žemaitijos ežeras. Šio ežero vardas neatsiejamas nuo Varnių miesto vardo. Didžiausias gylis – 7 m. Ežeras žymus tuo, kad jame galima rasti gintaro. Šalia yra Varnių poilsiavietė. Joje kasmet vyksta tarptautiniai festivaliai „Bliuzo naktys“ ir „Kilkim žaibu“. Galėsite pailsėti.

Prieš įeidami į Varnius, dešinėje pusėje matysite Debesnų botaninį takas (deja, jis laikinai dabar uždarytas rekonstrukcijai). Tai vienas iš Varnių regioninio parko pažintinių takų. Tako tikslas – supažindinti žmones su žemapelkės augalijos įvairove, dominuojančiomis rūšimis. Debesnų telmologiniame draustinyje aptikta beveik dvi dešimtys augalų, įrašytų į Lietuvos Raudonąją knygą.

Pagaliau pasiekėme Varnius – senovinį Žemaitijos miestą, turintį didingą praeitį. Išvagotas Varnelės upės, apsuptas piliakalnių ir pelkių pagonybės laikais jis buvo sunkiai prieinamas priešams. Vėliau, atėjus krikščionybei, tapo Žemaitijos religiniu centru. Sakoma, kad Varnelės upė ir vietovė gavo pavadinimą dėl senais laikais medžiuose itin gausiai gyvenusių varnų. Jų būriai skraidžiodavo aplink pelkes ir tykodavo čia užklimpusių priešų kūnų.

Miestelio centre įsikūrusi seniūnija ir Medininkų aikštė, primenanti senąjį gyvenvietės pavadinimą. Greta jų yra kelios maisto prekių parduotuves.

Žemaičių vyskupystės muziejus – tai buvusi kunigų seminarija, kurios sienas dabar puošia visų Žemaitijos vyskupų portretai nuo pat 1417 m. Gražiose vitrinose saugomas Biržuvėnų dvaro lobis – XIX Saksonijos manufaktūros porceliano indų rinkinys. Seni pastato skliautai taip pat mena ir kalėjimo, kareivinių bei mokyklos laikus. 1927-1931 m. čia buvo kalinami A. Smetonos rėžimui neįtikę žmonės. Visu istoriniu pastato palikimu rūpinasi muziejininkas Antanas Ivinskis. Iš jo sužinojome, jog po trijų metų, rekonstravus muziejų, didžiajame bokšte (suprojektuotame J. K. Glaubico) kaip ir senais laikais gaus varpai.

Iki šių dienų Varniai mini vyskupo Motiejaus Valančiaus vardą, jis Varniuose dirbo 1850‒1864 m. Be dvasinio ugdymo vyskupas užsiėmė ir švietėjiška veikla – organizavo lietuviškos spaudos leidybą, platinimą, sutelkė iškiliausias to meto kultūros asmenybes (A. Vienažindį, S. Daukantą, A. Baranauską, L. Ivinskį, M. Akelaitį, J. Pabrėžą ir kt.). Vykdė blaivybės akciją ‒ stengėsi atitraukti valstiečius nuo girtavimo. Sakoma, kad būtent Valančius paklojo pamatą moderniai lietuvių tautai atsirasti. Dabar šalia Žemaičių vyskupystės muziejaus esančiame skverelyje stovi jam skirtas paminklas, pastatytas 1927 m. už žmonių suaukotus pinigus. Paminklas iki šių dienų išliko per laimingą atsitiktinumą. 1951 m. komunistų valdžios įsakymu jis buvo nugriautas, o Valančiaus biusto skulptūra pateko į metalo supirktuvę, kurios savininkas norėdamas išsaugoti šią vertybę užkasė ją savo sodyboje. Žemėje ji išgulėjo iki 1988 m.

Toliau lankome šventas Varnių vietas. Varnių Šv. Aleksandro bažnyčia buvo viena iš pirmųjų, pastatyta 1414 m. apkrikštijus žemaičius. Jos statybas iniciavo kunigaikštis Vytautas, jo krikšto vardas – Aleksandras. Medinė bažnyčia iš vidaus dekoruota augaliniais motyvais, ant sienų daug iliuzinės tapybos. Pavyzdžiui, vargonų balkono tvorelė iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip iš atskirų medžio stulpelių suręsta, gerai įsižiūrėjus pastebėsite, jog tai vientisa siena, ant kurios tvorelė tik nupiešta. Bažnyčia yra ne viena kartą degusi, o tai, ką matome šiandien, yra pastatyta 1770 m. Sovietiniais metais bažnyčia buvo paversta grūdų sandėliu, vėliau baldų parduotuve, tačiau bažnytinės vertybės ir sienų tapyba buvo išsaugota.

Varniuose yra net 8 kapinės. Pro vienas iš jų praeisite prieš pasukdami link Varnių regioninio parko lankytojų centro. Šios kapinės vadinamos Vario, arba tremtinių, kapinės.

Užsukite į Varnių regiono parko lankytojų centrą. Savo žinių bagažą papildysite informacija apie Žemaitiją, apie jos gamtą.

Varnių regioninio parko Gamtos mokykloje sudaroma galimybė būti gamtoje, stebėti gyvūnus, augalus, gamtos reiškinius, pažinti vertybes, aktyviai dalyvaujant pažinimo, mokymosi procese. Mokymasis netradicinėje aplinkoje gali padėti atrasti patrauklią veiklą, galima įgyti kiekvienam būtinų asmeninių, socialinių ir kultūrinių kompetencijų.